Gytis Paškevičius - Baladė apie karius lyrics

Mes išeinam į krentantį rūką nakties, Mūsų kojos į žolę sudyla. Ir nėra mūsų kūnui kitos išeities, Kai liepsnojantis krūmas pakyla. Ir ne angelo balsas švelnus mus paguos, Ir ne pranašas šauks mus sugrįžti. Purpuriniai saulėlydžiai kris ant galvos, Kaip mirtis, už kurią pasiryžom. Mes išeisim į kvepiantį rūką nakties, Ir žinosim, kad viskas jau baigta. Tarsi moterys vienas kitam ant peties, Mes raudosim ir bus mums atleista. Mus paliks mylimoji ir buvę draugai, Neištvėrę to skausmo beribio, Kuriame mes paskendome šitaip lengvai. Mūšis baigtas, bet nebaigtas viskis. Kuriame mes paskendome šitaip lengvai. Mūšis baigtas, bet nebaigtas viskis. Mes išeisim į krentantį rūką nakties, Jau ne drąsūs kariai, o tik vyrai. Mes dainuosim ir gersim ir Dievas tylės, Kai už jį mes pakelsime stiklą. Mūsų rankos ne ginklą dabar glamonės, O nurimusią rudenio žolę. Vien tik jis sugebės neišduot palapties, Apie vyrus, kurie pasiduoda. Vien tik jis sugebės neišduot palapties, Apie vyrus, kurie pasiduoda. Mes išeinam į krentantį rūką nakties, Mūsų kojos į žolę sudyla. Ir nėra mūsų kūnui kitos išeities, Kai liepsnojantis krūmas pakyla. Ir nėra mūsų kūnui kitos išeities, Kai liepsnojantis krūmas pakyla...