Ant balkono krašto mąsto
Laiškus drasko lėtai
Kol lietus plaukus lygina.
Iš devinto aukšto aukšto namo žiūri ilgai
Apie laimę prisimena.
Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki
Ko akys dailios nedžiugina?
Atsako: sako kartais žmonės laimę randa mirty
Nes būna meilė pasibaigia...
Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina?
Ant aukščiausio skardžio saldžiai lietūs ardo viltis
Lūpos laime nebekalba...
Paskutiniam skrydžiui tyliai ji atmerkia akis
Kojos veda į prarają.
Sakau: mergaite neskubėk, dar viskas ateity
Dar daug dalykų neatrastų.
Atsako: sako kartais reikia pasilikti nakty
Nes laukti ryto jau per sunku...
Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina?
Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki
Ko akys dailios nedžiugina?
Atsako: sako kartais žmonės laimę randa mirty
Nes būna meilė pasibaigia...
Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina?