Tu seniai jau nebetiki tuo kad gyvenime duota visiems po lygiai Ir išėjęs į gatvę matai - kelias kuriuo eini siaurėja Tavo rankos dar stiprios mintys aukštai Bet jauti kad kasdien tenka eiti prieš vėją Niekada negirdėjai tiesos pamatei ją vėliau išėjęs į kelią Ko nereikia kalbėti ir kuo tikėt supranti tik dabar kai Beldžiasi skausmas Siela tuščia be jausmų - belieka kentėt Tiktai nori žinot kas tau skyrė šią bausmę Anksti išėjai iš namų nes norėjai žinoti savo vertę Visu kūnu jautei gimstantį norą veikti kėlei sparnus skrydžiui Buvo diena ir naktis o tu vis ėjai Į save per save - amžiną lietų Dabar nešioji ženklą dienų Kurių neištrinsi net norėdamas virsti kitu Stumi į kalną akmenį nors supranti kad aukoji save Ir sapnuoji žemę - žydintį sodą Kur žydi baltai baltai kur skrendam aukštai aukštai Paskendę savo mintyse Kuk dažo juodai juodai kur myli karštai karštai Kur einam į save per save